Na kągi grįžtu prie savo rašliavų. Toliau tęsiu apie dailės kalbą. Pripaišiau daugybę pavyzdžių, kad nebūtų taip nuobodu skaityti, deja negaliu niekaip jų įkelti... na ką padarysi, tegu tiesiog būna nuobodus tekstas.

Linija dailėje

Mes sužinojome, kad visa ko pradžia yra taškas. Taškas judėdamas plokštuma brėžia liniją. Linija – kitas žodis dailės kalboje. Ji nubrėžia objekto kontūrą, siluetą, pavaizduoja formą.
 

Kaip šiame prancūzų dailininko Henri Matisse darbe. Linija gali būti ir nematoma. Ja galime pavaizduoti perspektyvą ir horizonto liniją. Modernioje tapyboje paveikslą gali sudaryti vien linijos. Be linijos negims piešinys. Geriausios priemonės piešti linijas yra anglis, tušas, įvairių storių pieštukai, rėžtukas (grafikoje). Sėkmingai linijas galime piešti juodais markeriais ar želiniais tušinukais, tačiau šiomis priemonėmis neišgausime tokios linijų įvairovės.

Linijų įvairovė.

Tik pradėjęs piešti žmogus dažniausiai piešia labai silpnom, punktyrinėm linijom, dažnai atitraukdamas ranką. Tai rodo, jog jis nepasitiki savimi, dar nėra gerai įvaldęs piešimo priemonės ir gerai neįsižiūri į piešimo objektą.
 

Labiau pasitikintis savimi dailininkas piešia neatitraukdamas rankos. Jo linija tiesi, „švari“, jis geriau įvaldęs piešimo priemones ir turi nemažai praktikos.

Meistro linijos visuomet bus įvairių storių, nes norint sukurti „gyvą“, dinamišką, ne nuobodų piešinį turime paspausti, šiek tiek atleisti ranką. Meistras pieštuku vedžioja liniją tarsi šokdamas. Jo piešinyje yra stiprūs kulminaciniai momentai, ir pauzės.

Taigi kaip mums tapti piešimo meistru ir išmokti piešti tokiomis „gyvomis“ linijomis? Pirmiausia turime gerai įvaldyti piešimo priemones. Žinoti kokios jų galimybės. Paimkime savo pieštuką ir neatitraukdami rankos nupieškime juo liniją. Stipriai paspauskime jį, kad išgautume kuo tamsesnę ir po truputį atleiskime, kad išgautume šviesėjančią.

Dabar matome kokią pačią tamsiausią ir pačią šviesiausią liniją gali nupiešti mūsų pieštukas. Nelabai didelės galimybės. Ypač piešiant kietais pieštukais, neišgausime tiek daug skirtingų linijos tonų. Tad piešiant paprastu pieštuku, geriausia rinktis minkštus. Nuo 2B iki 6B, 8B ir minkštesnius. Anglies galimybės piešti skirtingų tonų linijas yra dar platesnės, nes anglis yra labai minkšta.

Taigi kuo minkštesnė bus priemonė, tuo įvairesnių tonų linijas galėsime nupiešti. Dailininkų šnekamojoje kalboje yra netgi toks terminas – „piešimas minkštomis priemonėmis“.

Kaip žinoti kada kompozicijoje piešti tamsesnėmis, kada šviesesnėmis linijomis?

„Vienos linijos fiksuoja žvilgsnį, kitos jį veda. Pirmosios sukaupia mūsų dėmesį į vieną tašką ir neleidžia nuo jo nukrypti, antrosios niekur nesustabdo mūsų žvilgsnio, bet traukia jį nubrėžtomis kryptimis, vingiais, posūkiais. Linija gali banguoti ramiai, vienodai, lygiai, griežtai arba neramiai, nelygiai, nervingai, t. y. ritmiškai ir neritmiškai. Banguota linija atrodo daug švelnesnė ir plastiškesnė, kai ji supriešinama su aštriais kampais lūžtančia linija.“ Ruder E. Tipografika. Ziurich, 1977.

Prisiminkite, jog svarbiausia piešime ne nupiešti kuo tiksliau, kad mūsų piešinys atrodytų kaip nuotrauka, bet sukurti įdomią, dinamišką, ne nuobodžią kompoziciją. Taigi galvodami kokios linijos padeda, o kokios trukdo kompozicijai ir turime piešti.

• Kompozicijos centras visuomet turi būti piešiamas tamsesnėmis, ryškesnėmis ir aiškesnėmis linijomis. Taip sutelksime į jį žiūrovo dėmesį.
  Tai kas yra arčiau turi būti piešiama tamsiau, o kas toliau šviesiau. Taip išgausime erdvę.
• Objekto dalis esanti šešėlyje bus piešiama tamsesne linija.
• Objekto apačia bus tamsesnė už viršų, taip parodysime jo svorį, jog jį traukia žemyn.

Dabar suraskime linijas aplinkoje. Gerai įsižiūrėkime ir pamatykime jų įvairovę. Bene geriausiai įvaldę linijas yra kinai, japonai... Prisiminkime jų piešiamus hieroglifus. Jau nuo seno kinų tapyba buvo kaip meditacijos forma.

Linija svarbiausia meninė priemonė grafikoje.