Taigi toliau tęsiu savo įrašus apie meną ir kūrybą. Šį kart nebenagrinėsiu ką mums duoda kūryba, labiau pasigilinsiu į išraiškos priemones, konkrečiau dailės. Tikiuosi mano rašinys bus įdomus ir naudingas. Publikuoju pirmąją jo dalį.

Menas tai kalba, pasimokykime jos. Ką ta kalba norėsime pasakyti, bus svarbu vėliau, dabar mums svarbiausia sužinoti kokius žodžius vartosime. Būdama tapytoja labiausiai domiuosi daile, taigi žodžiai kuriuos mokysimės yra susiję būtent su šia meno šaka.

Pirmasis žodis nuo kurio visa prasideda yra taškas. Kai tik paliečiame popieriaus lapą pieštuku pirmiausia atsiranda taškas. Tai stebuklinga akimirka žadanti naujo gimimą. Koks malonus tas susilietimas. Ar pamenate kaip gera paliesti teptuku drobę. Kai tu iš tiesų dar nežinai kas gims, tik kažkur giliai širdyje turi jausmą kurį norėtum perteikti. Ir tas jausmas nori būti perteiktas, jis nori įgauti formą, materializuotis, nori, kad tu atvestum jį į šį pasaulį.

Kai padedame tašką, viskas prasideda. Todėl taško simbolis daugelyje kultūrų laikytas visa ko pradžia. Senovės lietuviai šį simbolį gerai pažinojo ir turėjo galvoje puošdami žalvarį, molį, sidabrą, geležį, medį, audinius. Nuo taško buvo pradedamos kurti senovinės indų ir tibetiečių mandalos. Taškas yra labai svarbus. Be jo nebūtų nieko.

Štai kaip Juozas Adomonis (dailininkas keramikas, Vilniaus dailės akademijos profesorius) apibūdina tašką: „tai - paties mažiausio pavidalo ženklas plokštumoje. Jis savo dydžiu, forma, tonu ar spalva gali būti įvairus. Skirtingais taškų dydžiais, tonais, šiltų ir šaltų spalvų deriniais galima sukurti erdvės įspūdį, optines iliuzijas plokštumoje.“ Kaip nuostabiai šią mintį perteikia prancūzų postimpresionistas Georges Seurat. Jo paveikslai didelio formato, žiūrint iš arti matai tik mažus skirtingų atspalvių taškelius, bet nutolęs nuo paveikslo pamatai, kaip gražiai, virpėdami, jie sukuria erdvę.

Kaip gera yra pažaisti ir dėlioti vieną šalia kito spalvotus taškelius. Iš pradžių nieko negalvojant. Kai taškelių atsiranda vis daugiau ir daugiau, imi įžvelgti kažkokį konkretų vaizdą. Dėlioti taškelius be jokio išankstinio plano puikus pratimas kūrybiškumui lavinti. Žmogus, kuris visad teigė nemokantis piešti nustemba, kokia kūrėjo dvasia jame slypi, tai išbandęs.